Žiūrėti naujausią informaciją apie bažnyčios gyvenimą facebook

2012 m.rugsėjis
Rugsėjo 29 d. Vilniaus Evangelinio tikėjimo krikščionių bendruomenės Maldos Namuose vyko Lietuvos Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos ir visų Lietuvos sekmininkų 100 jubiliejaus šventę, kuri buvo palaiminta ir dvasiškai, ir svečių gausa. Ypatinga padėka Vilniaus Maldos Namų bažnyčiai, nes pagrindinę priėmimo, salės paruošimo, įgarsinimo ir maitinimo naštą prisiėmė būtent ji. Gerai pasidarbavo organizacinis komitetas ir sąjungos bei Vilniaus Teologijos koledžo administracija, ruošiant renginio programą ir pakviečiant svečius.
Šlovinimo ir giedojimo tarnavimas papuoštas Biržų bažnyčios senovinių giesmių atlikimu, Maldos Namų choro, solistų, jaunimo šlovinimo grupės bei pastoriaus Vaido Vyšniausko solo, tikrai parodė istorinę muzikinio tarnavimo sekmininkų bažnyčiose platų spektrą. Dovydo 150 Psalmės paraginimas visokias būdais garbinti Viešpatį čia beveik išsipildė. Sekmininkų judėjimo Lietuvoje istorinė apžvalga pateikta sąjungos vyskupo pirmojo pavaduotojo, Ivano Škulio sustiprinta gausybe nuotraukų, visus gražino į praeitį ir paragino nuoširdžiai padėkoti Viešpačiui už Jo nuostabią malonę mūsų šaliai. Mus sveikino Lietuvos valdžios ir Lietuvos Biblijos Draugijos atstovai. Buvome palaiminti gausybe mūsų artimiausių draugų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Rusijos ir JAV. Ypatinga padėka Dievui už gražų orą. Daugiau skaitykite www.pentecost.lt, žiniatinklyje facebook, video įrašai - 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis.

2012 m.birželis
Šviesiam Ivan Ivanovič Panko, didžio ir tuo pačiu metu paties kukliausio ir sąžiningiausio Dievo tarno, atminimui.
Ivanas Škulis, vyskupo pirmasis pavaduotojas.
2012 m. birželio 23 d. Vilnius, Lietuva


2012 m. birželio 23 d. 13.30 val. eidamas 80-tuosius gyvenimo metus į amžinybę išėjo Ivan Ivanovič Panko, pirmasis LR evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos vyskupas-emeritus.
Ivan Panko gimė 1933 m. vasario 27 d. Vilniuje. Tuo metu jo tėvas, gerai žinomas sekmininkiško prabudimo Lenkijoje dvasinis tarnautojas, Ivan Kalinkovič Panko, būdamas Lenkijos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos pirmininko pavaduotoju, buvo nukreiptas pastoriaus tarnystei į Vilniaus evangelinio tikėjimo krikščionių bendruomenę (Vilniaus ETKB), ir šioje tarnystėje buvo nuo 1933 m. sausio iki 1940 m. vasaros.

1939 m. rudenį Vilniaus kraštas, buvęs Lenkijos dalimi, buvo perduotas Lietuvai, o Lietuva 1940 m. vasarą buvo įtraukta į Tarybų Sąjungą (TSRS). Dėl šios priežasties Ivan Kalinkovič su šeima turėjo grįžti į Minską. 1944 m. Ivan Ivanovič Panko tėtis už savo veiklą buvo nuteistas.

1956 m. birželio 3 d. Ivan Ivanovič priėmė vandens krikštą. Susipažino su mergina vardu Valentina ir jauna pora nusprendė susituokti. Tačiau jis norėjo, kad santuoką palaimintų jo tėvas.  1958 m. kovo mėn. tėvas grįžo iš kalėjimo ir šių pačių metų gruodžio 14 d. įvyko Ivan Ivanovič ir Valentinos sutuoktuvės.

Sutuoktiniai gyveno Minske, giedojo bažnyčios chore, o brolis Panko taip pat tarnavo diakonu baptistų bažnyčioje.

1982 m. vasario mėn. Vilniaus ETK bendruomenė pakvietė Ivan Ivanovič tapti bendruomenės presbiteriu (taip tuo metu buvo vadinamas pastorius – bendruomenės vadovas). 1982 m. vasario 21 d. Panko šeima persikėlė gyventi į Vilnių. 1983 m. balandžio mėn. Ivan Ivanovič buvo įšventintas presbiterio tarnystei.

Vilniaus bendruomenė ir dar trys Lietuvos bažnyčios (dvi baptistų ir dvi sekmininkų bažnyčios) buvo TSRS Evangelikų krikščionių baptistų visos sąjungos tarybos (EKBST) narėmis. Mirus broliui Inkėnui, vyriausiam EKBST presbiteriui Lietuvos šaliai, 1984 m. sausio 14 d. Ivan Ivanovič buvo išrinktas vyriausiu EKBST presbiteriu Lietuvos šaliai. Šiose pareigose buvo iki 1989 m. rugpjūčio mėn.

1992 m., būdamas 59 metų, Ivan Ivanovič paliko pastoriaus tarnystę bažnyčioje, šią tarnystę perdavęs savo jaunajam pavaduotojui. Jo kaip tarnautojo kredo buvo „iš tarnavimo išeiti reikia laiku“.

1989 m. rugpjūtį Lietuvos sekmininkų bendruomenės išėjo iš EKBST ir buvo įsteigta Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių presbiterijos taryba. Ivan Ivanovič buvo išrinktas vyriausiuoju Lietuvos sekmininkų bažnyčių presbiteriu.

1992 m. vasarį buvo atstatyta iki 1940 m. vasaros veikusi Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga. Brolis Ivan Panko buvo išrinktas prezidentu – Sąjungos vyskupu. Vyskupo tarnystę jis paliko 1994 metais dėl išėjimo į pensiją, nors Sąjungos vadovu galėjo dar pabūti. Tačiau mums, tuomet 35-40 metų tarnautojams, jis pasakė: „Atėjo jūsų metas. Darbuokitės!“

Vėlgi jis liko ištikimas savajam kredo – išeiti reikia laiku. Tuo metu Ivan Ivanovič buvo 61 metai.

Nuo 1989 m. Ivan Ivanovič kartu su žmona Valentina vykdė kalėjimo kapelionų tarnystę Lietuvoje. Šios tarnystės Lietuvoje vadovo žodžiais, Ivan Ivanovič iki šios dienos yra kalėjimų kapelionas. Tiesiog paskutinius dvejus metus po dvejų širdies infarktų Ivan Ivanovič dėl sveikatos nebegalėjo su Evangelijos žinia lankyti kalėjimų.

Mes, sąjungos vyskupas Rimantas Kupstys, vyskupo pirmasis pavaduotojas Ivanas Škulis ir buvęs Panevėžio sekmininkų bažnyčios pastorius (brolis dabar gyvenantis JAV), aplankėme Ivan Ivanovič jo namuose 2012 m. gegužės 28 dieną. Ir kadangi šiais metais Lietuvos sekmininkų judėjimas mini 100 metų jubiliejų įteikėme broliui Ivan padėkos raštą. Jis kartus su mumis pabendravo prie kavos, o jo žmona mus pavaišino savo firminiu patiekalu. Prieš išeidami pasimeldėme už Ivan Ivanovič sveikatą, o jis pasimeldė už mus ir palaimino mus.

Š.m. birželio 20 dienos ryte brolis patyrė insultą. Greitoji pagalba išvežė jį į ligoninę. Vyskupas Rimantas Kupstys, pastorius Boris Filon ir aš, vyskupo pirmasis pavaduotojas Ivanas Škulis, aplankėme jį ligoninėje ir meldėmės, kad Viešpats palengvintų Savo tarno kančias...

Per kelias šias pastarąsias dienas Valentina Panko dieną ir naktį buvo šalia savo vyro. Birželio 23 dienos ryte Valentina buvo ligoninėje, po to trumpam grįžo namo, kad paimtų reikalingus daiktus.

Apie pirmą valandą dienos aš su žmona ir anūkais išvažiavome į miestą. Išties turėjome važiuoti kitu keliu, bet kažkaip tai atsitiktinai važiavome pro namus, kuriuose gyvena Panko šeima. Ir netoli „jų namų“ pamatėme Valentiną. Ji sakė, kad vėl važiuoja į ligoninę. Įsodinome ją į mūsų mikroautobusą ir nuvežėme į ligoninę. Po pusės valandos ji man skambina: „Užėjau į palatą, pabučiavau vyrą, gal dešimt minučių „pakalbėjau“ su savo vyru, pasakodama savo naujienas, staiga jis atsimerkia, pasižiūri į mane ir iškeliauja... Jei nebūtumei pavežęs, vykdama miesto  transportu būčiau nespėjusi atvykti į ligoninę ir atsisveikinti su savo mylimuoju...“ O aš atsakiau, kad pats Viešpats Jumis, Valentina, pasirūpino - mane siųsdamas pas jus.

2003 m. vasario pabaigoje mes, 26 Lietuvos ETK sąjungos ir Vilniaus ETK bažnyčios Maldos namai tarnautojai, kartu su savo žmonomis susirinkome Vilniaus teologijos koledžo kavinėje, kad paminėtume tarnautojo, Dievo tarno Ivan Ivanovič Panko 70 metų jubiliejų, ir žinoma pakvietėme patį jubiliatą su žmona Valentina. Ir visus gražius žodžius, kuriuos paprastai žmonės išsako prie mirusiojo karsto, galėjome tuomet išsakyti asmeniškai pačiam Ivan Ivanovič. Visi turėjome ką pasakyti mūsų broliui. Taip mes norėjome pagerbti Dievo tarnautoją, kuris tikrąja šių žodžių prasme „visą savo gyvenimą pašventė tarnystei Dievui“. Jis buvo nuostabus pavyzdys to, koks turėtų būti tarnautojas tarnystėje ir net po taip vadinamojo „išėjimo iš tarnystės į pensiją“.

Ivan ir Valentina Panko vaikų neturi. Po vieno paskutinių apsilankymų Panko šeimos namuose, Valentina, Ivan Ivanovič akivaizdoje, su džiaugsmu mums tarė: „Mano Ivanovič kiekvieną dieną man sako – turiu naujieną! Kokią naujieną? Aš tave myliu! – kiekvieną dieną man jis sako." Ir Valentina atsakydama į tai švelniai rūpinosi savo vyru, kaip vyrą mylinti žmona, apgaubusi jį šiluma. Jų santykiai visada buvo geras pavyzdys.

Keletą pačių paskutinių nuotraukų, darytų 2012 m. gegužės 28 d. mano fotoaparatu bei vieną nuotrauką, kurią šiandieną galima būtų vadinti „beveik 54 metai mūsų bendro gyvenimo“, rasite čia.

2012 m.kovas
Apreiškimas gautas maldos metu per seserį Eugeniją Novosad 2012.03.10d. 08:10 val. ryte (paskelbtas bažnyčios narių susirinkime 2012.03.18d. ir per 2012 m. balandžio 15d. pamaldas)
„ ... supratau kad tai kas gauta, yra Dievo paguoda bažnyčios statydinimui.“ (Eugenija )


„Aš Viešpats, ir nėra kito gyvo dievo ir nėra panašaus į Mane. Aš kuriu visa nauja jumyse - laikas bėga, skaitliukas sukasi, o jūs vis dar neišmokote vertinti mano brangaus kraujo, pralieto dėl jūsų. Jūsų nuodėmės yra nuplautos Mano krauju, o kur jūsų dėkingumas, kur jūsų veiksmai (darbai), kodėl neparodote Mano Sūnaus meilės visam pasauliui, kodėl slepiatės? Kur jūsų drąsa, kur ryžtas? Kur išeikvojote dvasines jėgas? – pasaulio rūpesčiai, savo šeimomis rūpinatės, savo namais – grąžinate savo namų vidų, o apie Mane pamiršote. Ar yra Man vietos jūsų širdyse, kur Mano sostas jūsų namuose? Kodėl!? Kodėl taip esate susirūpinę, taip pergyvenate – tai nesveika jūsų sieloms.

Apsivalykite teisumo saulės šviesoje ir pakelkite vartus, jūsų vartų sąramas ir įžengs Šlovės Karalius.

Aš Galybių Viešpats, sakau tai jums - turiu dangišką aprūpinimą ir Aš žinau kaip jums tai pateikti, yra dangiškas apstumas, kuris priklauso jums ir jūsų vaikams, ir visiems kas gims jums nuo Manęs. Sustiprinkite savo maldas į Mane, apvalykite savo širdis ir rankas, veidmainiai, – tada suteiksiu jums dangiškos manos – saldžios, tirpstančios burnoje ir pagirdysiu jus gyvuoju vandeniu. Ir nuvesiu prie Savo namų, kurie yra Sione – Jeruzalės miesto, kuris nužengia iš dangaus - ten jums paruošta vieta. Būkite stiprūs nepalenkiami, sustiprinkite jūsų nusilpusius kelius, pakelkite rankas į dangų, ir atversiu palaimos šaltinius ir išliesiu Mano lietų – pagirdysiu Savo gyvybę teikiančia drėgme. Padvelksiu pavasario vėsa, švelniu lengvu vėjeliu. Atstatysiu visa, kas buvo luoša jūsų gyvenime ir apipjaustysiu visa, kas netinkama Mano akyse. Skaudės, bet tai reikia padaryti.

Džiūgaukite ir linksminkitės Mano gerovėje (palaimoje) dėl to, kad išgirdau jūsų maldas ir aplankiau jūsų sielas. Ant kryžiaus jums suteikiau pergalę ir nėra tokios jėgos, kuri galėtų aptemdyti kryžiaus šlovę. Kas esate Kristaus - naudokitės Mano pažadais, taikykite juos savo gyvenime. Aš visa tai padariau dėl jūsų! Mano vaikeliai, Aš myliu jus, esate Mano kūrybos vainikas. Mano meilė apsupa jus, ji visagalė! Ji pašalins visas kliūtis, kurios trukdo jums artėti prie Manęs. Aš lauku, noriu šio susitikimo, noriu priglausti jus prie Savo krūtinės, prie Savo mylinčios širdies. Ateikite pas Mane, Aš vis dar kviečiu: ateikite, nei vieno neatstumsiu – dar yra laikas – Aš laukiu, noriu būti su jumis amžinai. Mano vaikai! Pakluskite Mano Dvasios vedimui – Joje visa tiesa, neabejokite ir nesutrikite, te nebūna nuliūdusios jūsų sielos. Turėkite vilties Manyje, sudėkite (meskite) visus rūpesčius ant Manęs. Aš stebiu visą žemę, Mano sukurtą, ir matau jūsų nerimą, jūsų nesusipratimus, jūsų sunkumus. Atiduokite tai man ir Aš pasirūpinsiu, išlaisvinsiu jus. Nes Aš gailestingas ir mylintis jus Dievas. Suteiksiu jums ramybę ir gėrį, ir jūsų sielos nurims. O ateikite pas Mane! Tokie kokie esate ir parkriskite ir atgailaukite – aplankysiu jus gailestingumo Dvasia ir suteiksiu Savo pažinimą, kuriame yra visa kas reikalinga gyvenimui žemėje ir amžinybėje. Mano rankos ištiestos į jus, jos nesutrumpėjo, kad pasigailėtų Savo vaikų. Aš pasieksiu jus ten, kur esate dabar ir paliesiu Šventąja Dvasia, pakelsiu ir pastatysiu prieš Save – nuvalysiu nuo jūsų visas dulkes ir purvą ir patepsiu džiaugsmo aliejumi, padauginsiu jūsų tikėjimą. Jūs esate Mano palikuonys, Mano malonus kvapas, Mano šviesa, ir Aš visada su jumis, kur jūs bebūtumėt.

Atminkite, tai Mano pažadas jums: nepaliksiu jūsų, ir nepamesiu, ir niekas neišplėš jūsų iš Mano rankos. Pasitikėkite savo Dievu. Suteikiau jums teisę švęsti pergalę (džiūgauti) su Manimi. Todėl džiūgaukite, džiūgaukite neapsakomu ir šlovingu džiaugsmu! Jūs nepriklausote sau – išpirkti brangia kaina. Jūs Mano tauta ir Mano ganyklos avys!“.

2011 m.birželis 
Birželio 12d. Vilniaus sekmininkų bažnyčioje Naujasis Gyvenimas įvyko krikšto šventė, kurioje 3 jauni žmonės nusprendė pašvęsti savo gyvenimus Kristui per vandens krikštą - viešai paskelbė, kad jie mirė senam gyvenimui ir gyvena dėl Kristaus ir su Kristumi. Tame įvykyje dalyvavo daugiau nei 20 liudininkų.

Sveikiname ir meldžiamės kad Viešpats sustiprintų mūsų draugus tvirtai stovėti šiame apsisprendime ir sėkmingai praeiti visą tikėjimo kelią. Pažadame jiems būti ištikimais bendrakeleiviais.


2010 m.gruodis
Mano indėnas. Emilijos Kupstienės pasakojimas. 
Tąkart į ligoninę važiavau gerai nusiteikusi. Nieko rimto nebuvo atsitikę, tik mano naujagimei dukrytei buvo užsitęsusi vaikiška gelta, kuri paprastai praeina dar gimdymo namuose, praėjus dviem, trim dienom po gimimo, visgi teko keletą dienų pabūti gydytojų priežiūroje.
„Na, kaip gyvena mano indėnas?“, paklausė į palatą įėjusi gydytoja.
Mergaitė jautėsi gerai, tik visas kūnelis buvo pageltęs. Gydytoja liepė pakeisti natūralų pienelį dirbtiniu. Gaila buvo į kriauklę išpilti pieną, tačiau pakeitus mitybą, liga turėjo pasitraukti.
Tai buvo prieš pat Kalėdas, visur vyravo šventinė nuotaika, koridorius, valgykla buvo išpuošti įvairiais blizgučiais, šventiniais sveikinimais. Pirmą kartą gyvenime laksčiau ligoninės koridoriais linksma, nes tikėjausi greitai grįžti namo, spėti dar iki Kūčių. Namuose mūsų laukė tėtis, brolis, dvi sesutės ir močiutė (mano mama), – jai teko didžiausias krūvis, visas pasiruošimas šventėms gulė ant jos pečių.
Daug kartų teko važiuoti į ligoninę su sunkiai sergančiais vaikais. Mamos tikrai žino, kaip tai liūdna ir baisu. Galvoje sukasi tik vienas klausimas: o kas bus toliau? Širdyje tik viena malda: duok, Dieve, kad viskas baigtųsi gerai. Bet šį kartą buvo kitaip. Net pačiai buvo nepatogu prieš kitas mamas, kurios buvo liūdnos ir jaudinosi dėl savo vaikų. Juk tai buvo naujagimių patologijos skyrius. Ten pamačiau įvairių apsigimimų ir turbūt dėl to dar daugiau džiaugiausi, kad mano dukrytė gimė sveika, nors ir labai gaila buvo tų sergančių vaikučių.
Mūsų palatoje gulėjo labai graži čigoniukė, kuri niekuo nesirgo, tiesiog ją mama paliko dar gimdymo namuose, pati po gimdymo kuo greičiausiai sprukusi namo. Tačiau sesutė sakė, kad čigonai būtinai pasiima savo vaikus, kad ir vėliau. Ji sugrįš, ji tikrai sugrįš.
Atėjo Didysis penktadienis prieš Kalėdas. Labai nustebome, kad valgykloje pietums buvo patiekta mėsos kotletų. Kai kurios mamos jų nevalgė ir vietoj to nuėjo į savo palatas, kur skanavo įvairių jiems artimųjų atneštų Kūčių valgių: silkės, žuvies, – juk nevalia Didįjį penktadienį valgyti mėsą. Bet aš nieko valgomo neturėjau, tad nusprendžiau: valgysiu, kas paduota. Tačiau nesitikėjau likti dėl to apkalbėta...
Paaiškinau vienai mamai, ką reiškia tikrasis pasninkas: „aš jo laikausi, kai turiu ypatingą prašymą, tuomet nieko neimu į burną. O tu prisikirtai visokių mišrainių, skanumynų ir manai, kad pasninkauji?“ Mes šiek tiek susikivirčijome. Ji manė, kad aš esu visiškai netikinti, laisvamanė, tačiau praėjus keletui valandų ji pakeitė šią nuomonę.
Dar tą pačią dieną sugalvojau nupirkti gražų kalėdinį atviruką ir pasveikinti mūsų skyriaus personalą. Užrašiau kalėdinį eilėraštį ir daviau mano naujai draugei jį paskaityti:
„Prakartėlės Kristau, dieviškas vaikeli,
Tau šiandieną skamba Glorija dangaus.
Klaupias piemenėliai, klaupiasi karaliai,
Prieš Tave ant kelių čia ir aš klaupiuos...“
Ji labai nustebo: „Iš kur moki tokį gražų eilėraštį? Aš maniau, kad tu netikinti!“ Atvirutę palikome ant sesučių stalo. Gal toje ligoninėje atsidūriau būtent dėl jos? Dievas tai moteriai kalbėjo naujus dalykus, kurių ji nežinojo. Juk Dievas nori išgelbėti kiekvieną žmogų ir apreikšti visiems tiesą. Parašyta: „žūsta mano tauta dėl žinojimo stokos“.
Grįžome su mažyte namo Kūčių dieną. Mano mama ir vyras jau buvo viską paruošę: visko prikepę, privirę, mama nudirbusi visus ruošos darbus. Netrukus, mes jau su visa šeimyna sėdėjome prie turtingo Kūčių stalo, dėkodami Dievui už nuostabias Jo malones ir Jėzaus gimimą.

2010 m.spalis
Alfa kursas – tai galimybė atrasti gyvenimo prasmę, nagrinėjant krikščionybės pagrindus neoficialioje aplinkoje, bendraujant prie kavos ar arbatos puodelio. „Alfa“ kursas dėstomas 169 pasaulio šalyse. Šiuo metu ir mūsų bažnyčioje vyksta kassavaitiniai susitikimai ketvirtadieniais 19.00 val. Vilniaus Teologijos Koledžo kavinėje, Krivūlės g. 12a. Daugiau info tel. 863437529, Kristina.
Alfa  kurso temos: Kas yra  Jėzus; Kodėl Jėzus mirė; Kaip neabejoti savo tikėjimu; Kodėl ir kaip turėčiau skaityti Bibliją; Kodėl ir kaip turėčiau melstis; Kas yra Šventoji Dvasia; Ką daro Šventoji Dvasia; Kaip galiu būti pripildytas Šventosios Dvasios; Kaip galiu pasipriešinti blogiui; Kaip Dievas mus veda; Kodėl ir kaip turėtume pasakoti kitiems; Ar Dievas gydo šiandien; O kaip Bažnyčia; Kaip tolimesnį savo gyvenimą nugyventi pilnavertiškai.


2010 m.birželis
2010 m. birželio 12 d. priemiestyje 
prie ežero surengėme krikšto šventę. Dievui savo gyvenimus pavedė apie tai paliudydami vandens krikštu trys žmonės. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu krikštijo pastorius Rimantas Kupstys ir misionierius iš Pietų Korėjos Steponas Kang. Pažymėtina, kad visi pasikrikštijusieji - šventės Evangelijos dienos, įvykusios 2009 m. rudenį "Siemens" arenoje bei bažnyčios organizuoto Alfa kurso dalyviai. Visa bažnyčia džiaugėsi matydama savo maldų ir tarnavimo Viešpačiui bei žmonėms vaisių. Krikštą ir sveikinimus puikiai papildė po atviru dangumi surengtos vaišės. Nemažai poilsiautojų tapo šio jiems neįprasto įvykio liudytojais.


2010 m.birželis
Apie savo tikėjimo kelią pasakoja Vida Kavaliauskienė. Tikėjau Dievu, kaip ir mūsų tautos dauguma. Tačiau nebuvau patenkinta tuo, ką turėjau. Maždaug prieš 10 metų susipažinau su viena seserimi iš mūsų bažnyčios - Eugenija Novosad. Tada į Evangeliją žiūrėjau nerimtai. Prieš dvejus metus mirė mano vyras ir aš likau viena su penkiais vaikais. Maždaug prieš metus sutikau kitą seserį iš mūsų bažnyčios - Tavutę. Ji prižiūrėjo šeimą, kuriai padėjau daryti remontą. Vėliau tam tikrą laiką Tavutė su dukra gyveno mano bute. Vieną sekmadienį nuėjome į mišką rinkti malkų. Pjaunant vieną medį, jis nukrito ant manęs ir prispaudė krūtinę, ko pasekoje negalėjau normaliai kvėpuoti ir net prastai miegojau. Tavutė pakvietė mane į evangelizaciją "Siemens" arenoje, kuri vyko 2009 metų spalio mėn. Nuėjau su vaikais. Kai buvo kvietimas išeiti į priekį tiems, kuriems reikalingas išgydymas, bijojau, bet mano dukra tiesiog ištempė mane prie scenos. Maldos metu skausmas dingo ir daugiau nebekėlė nerimo. Tikėjau, kad Dievas gali išgydyti, bet kad tai įvyktų taip greitai, net negalėjau įsivaizduoti. Dievas išgydė mane visiškai. Po evangelizacijos kartu su vaikais pradėjau lankyti Vilniaus bažnyčią "Naujasis gyvenimas" ir jų rengiamas Biblijos studijas. Man ypač patinka Biblijos studijos, kurios vyksta misionierių Stepono ir Marijos Kang namuose. Vyriausias sūnus iš pradžių nenorėjo eiti į bažnyčią, tačiau po daugelio mano prašymų sutiko ateiti ir pasižiūrėti - nuo tada pasiliko bažnyčioje bei pavedė save Viešpačiui. Jis taip pat, kartu su manimi, pasikrikštijo. Dabar esu visiškai apsisprendusi sekti Kristumi.


2008 m.rugsėjis
Apie savo tikėjimą pasakoja Viačeslav Požidajev. Aš girdėjau apie Dievą, tikėjau, kad Jis yra, kad Jis myli žmones, kad gali mus apginti, tačiau Jo nepažinojau. Aš gyvenau savo gyvenimą ir maniau, kad esu vienintelis savo gyvenimo ponas (viešpats), todėl ir gyvenau taip, kaip man atrodė reikalinga ir teisinga, ir dariau, ką norėjau. Pradėjau vogti, pradžioje dėl kompanijos, vėliau tai tapo mano gyvenimo dalis, kadangi norams patenkinti ir reikmėms tenkinti man buvo reikalingi pinigai. Tokį gyvenimą gyvenant ir pastoviai jaučiant įtampą bei baimę, pradėjau ieškoti būdų, kaip atsipalaiduoti ir nors trumpam pabėgti nuo baisios realybės. Čia man padėdavo alkoholis ir narkotikai. Galiausiai atėjo laikas pjauti tai, ką pasėjau: atsirado rimtų problemų su policija, problemų santykiuose su artimaisiais, ir pačiu savimi, o baisiausia tai, kad pradėjau netekti ir visai netekau vilties ir gyvenimo prasmės. Tada ir pradėjau daug mąstyti apie gyvenimą, apie Dievą. Aš gavau dovanų Bibliją ir didelę savo laiko dalį praleisdavau skaitydamas ją. Biblijos dėka prasidėjo mano asmeninė pažintis su Dievu. Aš sužinojau apie mylintį ir gailestingą Dievą, apie Gelbėtoją. Tai buvo mano atgimimas. Man labai norėjosi, kad šis Biblijos Dievas taptų mano Dievu ir kad dabar Jėzus Kristus taptų mano gyvenimo Viešpačiu. Po kurio laiko pradėjau ieškoti žmonių, kurie taip pat asmeniškai pažįsta Dievą. Tuomet sutikau savo buvusį klasioką Kęstą, ir jis atvedė mane į bažnyčią. Kurį laiką lankiausi bažnyčioje Krivūlės g. 12, po to atėjau į bažnyčios "Naujasis gyvenimas" susirinkimą. "Naujojo gyvenimo" pamaldose suvokiau, kad čia yra mano vieta ir būtent šioje bažnyčioje aš priėmiau vandens krikštą. Čia prasidėjo ir tęsiasi mano dvasinis augimas, ir aš dėkoju Dievui, kad Jis atvedė mane būtent ten, kur šiandien aš ir darbuojuosi.